Pradžia Dienoraštis Puslapis 3

Apie tobulos meilės spąstus ir kitus įsimylėjimo pavojus

kodėl negalime atleisti savo meilei
James Tissot. Mergina valtyje.

Kai įsimylime – ji nuostabiausia, žaviausia, gražiausia, ji ypatinga, nežemiška. Ji tobula.
Nuostabus jausmas. Bet, greičiausiai mūsų meilė, tik mums atrodo tokia nežemiška ir stebuklinga.

Juk aplinkiniai: draugai, šeimos nariai, bendradarbiai, paprasti žmonės gatvėje nepastebi jūsų meilėje nieko stebuklingo. Visam pasauliui ji tik paprasta moteris ar mergina (moterims vaikinas ar vyras😊).

Aistroms nurimus mūsų nuomonė pasikeičia. Sumažėja rožinės spalvos, kažkur dingsta visi stebuklai ir nežemiški bruožai. Pradedame matyti savo mylimąją tokią, kokią visada matė aplinkiniai, kokia ji visada ir buvo.

Rožinio periodo pabaiga

Taip prasideda didžiausios mūsų bėdos. Aistringo įsimylėjimo metu, mes šventai tikėjome tuo mylimosios paveikslu, kurį sau susikūrėme. Mes norėjome, kad ji tokia būtų, mes „matėme“ ją tokią. Aplinkiniai sakė „tai praeis, tai nėra tikra“, bet mes netikėjome. Manėme jie pavydi, todėl kalba tokias nesąmones.

Kai aistra išblėso ir pačių susikurtas ryškiaspalvis mylimosios paveikslas išbluko. Viskas tapo pilka, nuobodu, per daug žemiška ir kasdieniška.

Kodėl sunku susitaikyti su pokyčiais?

Didžiausia klaida kurią darome – iškarto kaltiname savo mylimąją.  Matome, kaip ji pasikeitė, tapo kitokia. O, juk anksčiau ji tokia nebuvo, kodėl ji pasikeitė, kodėl viskas baigėsi, kodėl ji nesistengia?

Mes atsisakome pripažinti, kad mylimoji nepasikeitė, ji netapo blogesnė. Pasikeitė tik mūsų požiūris. Patys susikūrėme nežemišką mylimosios paveikslą ir patys negalime sau atleisti už šią klaidą.

Aistringas įsimylėjimas sukuria nuostabius mylimųjų portretus. Mylimuosiuose matome, tai ką norime matyti. Mylime, tai ką norime mylėti. Aistringai įsimylėję, atsisakome realybės. Nenorime pripažinti, kad mylimieji yra paprasti žmonės, jie nėra likimo mums dovanoti. Tai normalūs, paprasti žmonės. Ir tik mes juos paverčiame pusdieviais.

Kodėl sunku atleisti?

Pasibaigus įsimylėjimui, negalime atleisti ne sau, o savo mylimiesiems. Negalime jiems atleisti už tai, kad mūsų iliuzija buvo klaidinga. Kaltiname juos, bet ne save.

Didžiausias meilės išbandymas ir vėl pamilti savo mylimąją. Pamilti tikrąją, žemišką, su visais trūkumais.

Įsimylėti lengva. Patikėti rožinėmis svajonėmis paprasta. Mylėti idealią mylimąją smagu. Sunkiau susitaikyti su realybe.

Sunku pamilti ją tokią, kokia ji yra. Be visų rožinių spalvų, aistrų ir likimo dovanų.

Mylėti trumpai ir aistringai lengva. Mylėti po truputi, kiekvieną dieną, didžiulis iššūkis, bet tik išrinktieji sugeba jį priimti.

Baimės būsena. Michael Crichton

Baimės būsena. Michael Crichton

Knyga apie ekoterorizmą ir “atsakomybę” už pasaulio ateitį. Kur riba tarp kilnių idėjų ir paprasto teroro, pateisinančio bet kokias priemones vardan gražaus, bet utopinio tikslo. Michael Crichton savo knygoje suabejoja globalaus atšilimo idėja ir stipriai kritikuoja greitą ir neišvengiamą pasaulio pabaigos scenarijų.

Apie modernias baimes

Autorius klausia kodėl gyvendami geriausius žmonijos laikus, taip stipriai juos niekiname, lengvai pasiduodami pirmykštėms baimėms.

“Ar kada nors jums šovė į galvą, kokia stulbinanti yra vakarų visuomenės kultūra? Industrinės valstybės užtikrina savo gyventojams su niekuo nesulyginamą saugumą, sveikatos apsaugą, patogumus. Vidutinė gyvenimo trukmė per pastarąjį šimtmetį išaugo penkiasdešimt procentų. Tačiau šiuolaikiniai žmonės gyvena apgailėtinoje baimėje. Bijo nepažįstamų, ligų, nusikaltimų, aplinkos. Jie bijo namų kuriuose gyvena, maisto, kurį  valgo, technologijų, kurios supa. Jie savotiškai paklaikę netgi nuo nematomų dalykų: bakterijų, chemikalų, priemaišų, teršalų. Žmonės baikštūs, nervingi, sutrikę ir nusivylę. Ir kas dar nuostabiau, jie įsitikinę, kad visos planetos aplinka yra sudarkyta. Nepaprasta! Kaip ir tikėjime kerais, sukurta ypatinga iliuzija – viduramžių verta pasaulinė fantazija. Viskas ritasi velniop, todėl privalome gyventi baimėje. Neįtikėtina.”

Apie ketinimus

“- Jos ketinimai geri, – pasakė.
– Tik informacijos trūksta, – atsakė Kerneris – Tiesiausias kelias į katastrofą.”

Kodėl svarbu nebijoti keisti savo nuomonės

“Labai gerbiu žmones, kurie pakeičia savo požiūrį gavę naujos informacijos, nei tuos, kurie trisdešimt metų laikosi įsikibę savo pažiūrų. Pasaulis keičiasi. Ideologija ir fanatai – ne.”