meilė sau

Dabar itin daug kalbama apie meilę sau. Meilė sau tampa svarbiausiu mūsų gyvenimo tikslu. Kaip save pamilti, kaip susitaikyti su savimi, kaip pakelti savo saviverte, kaip puoselėti save ir savo jausmus.  Tačiau stoikai labai atsargiai vertino žavėjimąsi savimi. Jie manė, kad mes per daug pervertiname save. Meilė sau, dažnai užmerkia akis prieš savo paties trūkumus. Todėl tampame pažeidžiami. Pasaulį pradedame vertinti iškreiptai. Nuo perdėtos, tiesą iškreipiančios meilės sau galima apsisaugoti pripažinus savo paties trūkumus.  Seneka savo darbuose daug dėmesio skiria perdėtos meilės sau problemai.

„Tebūnie tau aišku, kad savybės, dėl kurių mes juokiamės iš jos, būdingos mums visiems: niekas neprisipažįsta esąs šykštus ar godus. Aklieji nors vedlio šaukiasi, o mes be vedlio klaidžiojame ir sakome: „Aš nesu garbėtroška, bet kitaip Romoje neįmanoma gyventi. Aš ne švaistūnas, bet miestas mėgsta pinigą. Ne mano yda, kad esu ūmus ir kad nepasirinkau teisingos gyvensenos: kalta jaunystė.“ Kodėl apgaudinėjame patys save? Mūsų blogis – ne išorėje, jos – mumyse, mūsų širdyse glūdi ir sunku pasveikti, nes nesijaučiame sergą. <…> Dabar dar neieškome gydytojo, nors jam būtų mažiau vargo, jei imtųsi dar neįsisenėjusios ydos, jei trapios, neaptašytos sielos sektų paskui tiesos rodytoją.“

Seneka „Laiškai Lucilijui“ 50.3

Pasaulis neprivalo mūsų mylėti

Per didelė meilė sau daro mus pažeidžiamus ir silpnus. Be saiko save mylėdami, nuoširdžiai tikime, kad ir pasaulis privalo mus mylėti. Todėl, net ir menkiausias „ne – meilės“ veiksmas prieš mus, sužeidžia ir įskaudina. Mes šventai tikime, kad pasaulis PRIVALO mus besąlygiškai mylėti. Kai taip neatsitinka, mes patiriame šoką ir kenčiame.

„O, kodėl, – klausia jis, – mus veikia priešų skriaudos?“ Todėl, kad jų nelaukėme arba bent ne tokių. Taip išeina. Dėl per didelės mūsų savimeilės: manome, kad net priešai privalo mūsų neužgauti. Kiekvienas turi karaliaus širdį, galvoja, kad tik jam viskas leista, o prieš jį – nieko. Taigi piktus mus daro arba išdidumas, arba aplinkybių nesuvokimas.“

Seneka. „Apie pyktį. 2.31.3“

Meilė sau daro pažeidžiamus manipuliacijai

Mes norime būti mylimi. Tikimės, kad aplinkiniai irgi lygiai taip pat gerai vertina mus. Mes laukiame aplinkinių įrodymų, kad esame mylime. Trokštame aplinkinių pripažinimo ir galime padaryti, bet ką kad tik jo sulauktume.

„Ypač kliudo tai, kad per greitai pradedame gerėtis savimi. Radę tokių kurie vadina mus dorais, protingais, tyrais žmonėmis, tuojau pat jiems pritariame. Nesitenkiname saikingais pagyrimais, o lyg privalomą dalyką priimame visa, kad ir ką mums priskiria begėdiškas padlaižiavimas. Linkčiojame galvas tvirtinantiems, jog mes geriausi ir išmintingiausi, nors žinome, kad jie dažnai daug ką pameluoja. Esame tokie atlaidūs sau, kad norime būti giriami net už tai, kam prieštarauja visi mūsų poelgiai. Kankintojas noriai klausosi apie savo švelnumą, plėšikas – dosnumą, o girtuoklis ir paleistuvis – apie santūrumą. Vadinasi, mes nenorime pasitaisyti todėl, kad tikime esą patys geriausi. “

Seneka. „Laiškai Lucilijui.  59.11“

Perdėta meilė sau yra didžiausias tobulėjimo priešas

Kodėl sunku pripažinti savo ydas?

„Kodėl niekas nepripažįsta savo ydų? Todėl, kad jose tebeskęsta. Sapną papasakos tik prabudęs žmogus, o ydas pripažins tik sveikstantis. Tad pabuskime, idant galėtume pasmerkti savo paklydimus! Tik filosofija mus pažadins, tik ji išblaškys sunkų sapną. Jai visas atsiduoki. Tu jos vertas, o ji verta tavęs, pulkite vienas kitam į glėbį.“

Seneka „Laiškai Lucilijui 53.8“

Į save žiūrime, kaip įsimylėjėliai žvelgia į vienas kitą. Pervertiname savo privalumus ir esame akli savo trūkumams. Kaip tiek įsimylėjėliai aistros apimti matome tik save ir savo poreikius.

Per didelė meilė sau daro mus pažeidžiamus kritikai

Paskendę svajose apie savo tobulumą ir beribį žavesį, tampam itin pažeidžiame net ir menkiausiai kritikai. Dėl to dažnai kaltiname kitus, kad mūsų nesupranta, mūsų nevertina, mūsų nemyli. Bet, koks kitų suabejojimas mūsų tobulumu, mus žeidžia. Negalime priimti kitokios realybės apie save. Mes negalime sau garsiai pripažinti savo trūkumų, bet juos labai gerai matome kituose.

„Kai tave piktina kieno nors blogas poelgis, pasižiūrėk į save ir pagalvok, ar tu pats panašiai nesielgei, – pavyzdžiui, laikydamas gėriu pinigus, malonumus, šlovę ir panašius dalykus. Tada greitai pamirši savo pasipiktinimą, nes suprasi, jog kažkas jį privertė taip pasielgti. Kas jam beliko daryti? Jei gali, pašalink priežastis, verčiančias jį taip elgtis.“

Markas Aurelijus „Sau pačiam. 10.31“

Per didelė meilė sau, ugdo gebėjimą nematyti savo, bet iš karto įžvelgti kitų

Mes visada kituose geriausiai pamatome savo pačių ydas. Geriausias vaistas nuo tokios ligos yra atlaidumas kitam. Taip patys tobulėjame, mažiau jaudinamės ir aplink kuriame gėrį, o ne beprasmę įtampą.

„Visi esame neprotingi ir neįžvalgūs, visi neryžtingi, verksniai, pasipūtėliai. <…> Kiekvienas savyje ras tai, ką prikiša kitam. Kam priekaištauji, kad anas išblyškęs, o tas sulysęs? Visi sergame. Būkime mielesni vieni kitiems, nes blogi gyvename tarp blogų. Vienas dalykas gali mus nuraminti – susitarimas dėl abipusio atlaidumo.“

Seneka „Apie pyktį. 3.26.4“

Jeigu sugebėtume įžvelgti savo trūkumus, taip kaip gerai juos matome kituose taptume tobuliausiais žmonėmis žemėje. Kiekvieną dieną kritikuojame aplinkinius ir piktinamės jų trūkumais, charakteriu, poelgiais. Bet visiškai nesusimąstome, kad patys niekuo jiems „nenusileidžiame“ ir tai ką taip akivaizdžiai matome kituose, savyje turime dar geriau.

Kaip mes nejaučiame savo svorio, taip pat nejaučiame savo trūkumų. Bet, mes iš karto pajuntame kito svorį, taip pat ir kito ydas. Todėl žvelgdami į kitus, mes galime stebėti savo iš šono. Kituose matyti savo trūkumus, tai ko patys negalime pajausti.

 

Saulius Garbenčius
Latest posts by Saulius Garbenčius (see all)