Yra knygų, kurios mus moko, suteikia naujų žinių, padeda užsimiršti. Yra knygų, kurias būtina perskaityti. Ir yra knygų, kurios paprasčiausiai gražiai parašytos.

Visada mėgdavau naudingas knygas. Kurios ko nors išmoko, ką nors suteikia, padeda tapti. Vengdavau grožinės literatūros ir niekada nesuprasdavau, kaip žmonės aukština kokią knygą dėl jos ypatingai gražaus teksto.

Kartą, netikėtai į rankas pateko Patrick Suskind „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“ Perskaičius knygą supratau, kaip gražus tekstas, gali būti toks gundantis.

Knyga prie kurios vis grįžtu. Ir ne dėl siužeto, o dėl gražaus teksto. Šios knygos tekstas, kaip kvapas. Skaitant gali užuosti.

 

Kaitra lyg švinas gulė ant buvusių kapinių ir stūmė supusiais aguročiais ir susvilusiais ragais atsiduodantį tvaiką į kaimyninius skersgatvius.

 

Driuo glėbiais versdavo šviežius žiedus. Lyg mirtinai išsigandę akys jie vos sekundę užsibūdavo paviršiuje ir, mentės pagriebti ir įsukti į karštus riebalus, užsimerkdavo amžinam miegui. Beveik tą pat akimirksnį suglebdavo ir išblykšdavo, mirtis, matyt, užklupdavo staiga, kad nebelikdavo jokio kito pasirinkimo, kaip išleisti paskutinį kvapųjį atodūsį būtent į tą terpę, kuri juos įtraukdavo.

 

„…jūra rožių, kurių kvapas visam mėnesiui panardino miestą į nematomą saldų kaip kremas rūką

 

Iš šių pačių tauriausių žiedų nebuvo taip paprasta išplėsti dvasią, reikėjo ją tiesiog meilikavimais išvilioti.

 

„… kvapas, kaip ir tikėjosi, sustiprėjo neprarasdamas švelnumo. Dar prieš metus švelniai tiškęs purslais ir lašeliais, dabar tolygiai susiliejo į tirštoką aromatų upę, mirguliuojančią tūkstančiais spalvų, kurios visgi tvirtai jungėsi tarpusavyje ir nebesiskyrė.“

Saulius Garbenčius
Latest posts by Saulius Garbenčius (see all)